Pražydo rankų ir širdies sušildyti medžiai
Sakoma, kad menas mėgsta tylą ir vienatvę. Apsukome šią mintį kitu kampu ir, akivaizdu, mums pavyko. Pražydo gražuoliai medžiai ir dar labiau sustiprėjo, jau ketverius metus besitęsianti, bičiulystė su Šėtos socialinio ir ugdymo centro bendruomene. Šalia to, dar įgavome kitokios patirties, buvome senjorų mokytojais. Globos namų auksarankės Lina, Loreta, Daiva ir Lolita mokė senjorus kūrybos ir mokėsi pačios iš jų kantrybės, ir išminties. Stropus, kūrybiškas, spalvingas darbas buvo apvainikuotas senjorės Vandutės žodžiais: „Nu gražu, ti gražu!!!“, spindinčiomis džiaugsmo akimis kartojo Vandutė. Ir ką begalima pridurti daugiau, jei beveik šimtametė močiutė šitaip džiaugėsi savo baigtu kūrybiniu darbeliu. Tegul žydi medžiai, širdys, vasaros ir visas pasaulis!
